rioglinti

riõglinti (-yti), -ina, -ino menk. 1. intr. Kos51, Upt, Alvt nerangiai eiti, vilktis: Kur riõglini kaip jautis Pšš. Nu ko tau riõglint dabar ton ūlyčion – gultum ir gulėtum Ds. Užtenka sėdėti, reik jau riõglinti numie Krtn. Nu, musti reik riõglinti į tą paprūdį Trkn. Riõglina kaip kad senis šimto metų Jž. Kur čia dabar riõglini, nematai, kad grindis išmazgojau! Aln. Kur tu čia riõglini per vasaroją – ar negali keliu eiti! Jz. Riõglina per palias, nežino nė kur, nė ko Dkš. Riõglina kai meška per krūmus Žln. | refl. Skp: Kur jau rioglysies? Pns. Rioglinkis iš mano namų Ut. Kur tu taip vėlai riõgliniesi? Grš. Pasgėrė, tai led rioglinas Alv. 2. intr. nerangiai lipti, ropštis: Vaikeli, kur tu riõglini ant stalo – nuvirsi Ut. | refl. Mrj, Snt, Btg, Šl, Mžš, Žl, Slk, Brž: Nesiriõglink ant stalo Pbr. Kurgi riõglinies – dar apgriūsi! Žmt. Ko čia riõglinys ant pečiaus, ar svirplių gaudyti! Brs. Ko tę riõglinies ant aukšto, a vietos neturi! Lkč. Riõglykis nuo šieno Krs. Lipk greičiau nesirioglinęs, jei nori važiuot, ba paliksiu! Mrs. | prk.: Vakaruose, rioglindamiesi ant kits kito, žarstėsi debesys rš. Bangos rioglinasi čia iš dešinės, čia iš kairės rš. 3. refl. kerėpliškai sėstis, drėbtis: Tuoj ir rioglinas, nepažiūri, ar yr vietos, ar ne Kri. 4. intr. riogsoti: Dar aš rioglinsiu (nusižeminęs stovėsiu) priš jį, neeisiu, ir gana J. 5. tr. M be tvarkos, ne vietoj statyti, dėti, krauti: Pėdus in krūvą, medžius in pečių rioglinu, t. y. statau J. Nerioglink čia tą krasę J. Ką jis čia riõglina ant vidurio kiemo? Snt. Kur riõglini kėdę ant pat tako! Skr. 6. tr. gabenti, nešti, vilkti ką griozdišką: Kur tu tą maišą rioglini, ar nepatrūksi? Alv. Tai jau tu ir vėl riõglini tas roges į kambarį Vl. Kad pridėjai naštą šiaudų – tik rioglink! Ssk. \ rioglinti; antrioglinti; atrioglinti; įrioglinti; išrioglinti; nurioglinti; parioglinti; parrioglinti; persirioglinti; pririoglinti; surioglinti; užrioglinti